KRIZIŲ ĮVEIKIMO CENTRAS

Kaip padėti žmogui, išgyvenančiam krizę?

Mokslininkai, tvirtindami, kad savižudybės yra užkrečiamos, turi įrodymų, kad jas tam tikra dalimi gali išprovokuoti spauda, kinas, televizija. Senas posakis, kad laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų, atrodo, nepaseno. Žiniasklaidos aprašymai (labai emocingi, dramatiški, sensacingi) labiausiai veikia jaunimą ir žmones su psichikos problemomis, sako Vilniaus jaunimo psichologinės paramos centro vadovė psichologė psichoterapeutė Kristina Ona Polukordienė, iš anksto perspėjusi, kad pokalbis su ja šia tema būsiąs, ko gero, „antižurnalistinis". Publikacijų apie savižudybes mūsų spaudoje nuolat daugėja. Pavyzdžiui, 1996 metais „Lietuvos rytas" jų išspausdino 131, o 2000 metais – 190, „Respublika" atitinkamai 91 ir 162. Vyresnio amžiaus skaitytojai gali pasakyti, kad sovietiniais laikais spauda buvo daug „švaresnė" – ne be cenzūros pagalbos, aišku, bet atgautoji nepriklausomybė, padovanojusi rašymo laisvę, pasižymi ir savižudybių ūmiu protrūkiu (1991 m.

Pasaulinės sveikatos organizacijos atmintinė Dėkojame Valstybiniam psichikos sveikatos centrui, leidusiam patalpinti šią atmintinę JPPC interneto svetainėje Pratarmė Savižudybė – sudėtingas reiškinys, kuriuo nuo senų senovės domėjosi filosofai, teologai, gydytojai, sociologai, menininkai. Pasak prancūzų filosofo Albero Kamiu (Camus), tai – vienintelė svarbi filosofijos problema („Sizifo mitas"). Ši rimta visuomenės sveikatos problema reikalauja mūsų dėmesio, tačiau savižudybės prevencija ir kontrolė anaiptol nėra lengvas uždavinys. Kaip rodo esamos padėties tyrimai, savižudybių prevencija yra įmanoma, tik ši veikla turi būti plati ir įvairiapusiška. Labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas vaikams ir jaunimui auklėti, efektyviai gydyti psichikos sutrikimus, kontroliuoti aplinkos rizikos veiksnius. Savižudybės prevencijos programų sėkmę didžia dalimi gali nulemti kryptingas informacijos platinimas ir budrumo ugdymas. 1999 m.

Manau, kad dramatiški įvykiai JAV, viso pasaulio reakcija į juos, ginkluoto atsako laukimas, nerimas dėl artimiausios ateities yra tikrai pakankamai reikšmingi ir sunkūs, kad gali būti kvalifikuojami, kaip psichologines krizes sukeliantys faktoriai. Lietuvos žmonių savijauta – ne išimtis. Tai nereiškia, kad visi aplinkui išgyvena krizę. Tai reiškia, kad tokiomis sąlygomis tikimybė kilti psichologinėms krizėms, nerimo reakcijoms, blogai savijautai ir panašioms psichologinio ir fizinio diskomforto būsenoms yra žymiai didesnė. Esant dabartinėms sąlygoms, kai visus dramatiškus įvykius Amerikoje buvo galima matyti per tiesioginę TV transliaciją, kai buvo galima čia pat stebėti visų pagrindinių pasaulio valstybių skubias reakcijas ir pranešimus, girdėti Lietuvos pagrindinių valstybės pareigūnu susirūpinimą, manau, didžioji žmonių dauguma yra pakankamai informuota ir noromis nenoromis išgyveno visus įvykius žymiai iš arčiau, negu atrodytu, kad „ten už Atlanto" kažkas atsitiko.

Ką reikia žinoti ir ką reikia daryti, įvykus savižudybei mokykloje? Pagrindinės nuostatos į savižudybių prevenciją mokykloje: Mokykloje, kaip ir bet kurioje kitoje įstaigoje, organizacijoje, įvyksta ir gali įvykti savižudybės – moksleivių, mokytojų, mokyklos administracijos atstovų. Taip atsitinka visose pasaulio mokyklose, ir nė viena konkreti mokykla negali būti dėl to kalta ar visiškai atsakinga. Kiekviena savižudybė – tai labai sudėtingas daugiafaktorinis procesas, kuris prasideda neretai žmogaus vaikystėje ar paauglystėje ir vienos priežasties, dėl ko žmogus nusižudė – nėra. Dera keisti visuomenės, švietimo institucijų, mokyklos bendruomenės požiūrį į įvykusį savižudybės faktą mokykloje: mokykla, kurios mokinys, mokytojas ar direktorius nusižudė iš esmės nesiskiria nuo kitų mokyklų, nes bet kurioje mokykloje gali įvykti tokia savižudybė.